53 dienos iki atostogų

Štai – praėjo tik savaitė nuo didžiosios Mokslo ir žinių dienos, o visi jau pamiršę saldų miegą naktimis ir subalansuotą, reguliarią mitybą, užsivedinėja trečią matematikos sąsiuvinį ir laukia Vėlinių kaip gimtadienio.

Bet ar negalėtume sugrįžti prie malonesnių prisiminimų apie tą vienintelę dieną, kuomet visi dar sugebam šypsodamiesi išsiversti anksti prieš patekant saulei iš lovos ir nevėluodami atkeliauti į mokyklą?
(Kol kas niekas čia apie tai neparašė…)

Taigi. Rūškaną rytą susirinko minia įdegusių veidų, kurių (bent jau pirmokų) visiškai netemdė gedulinga nuojauta, jog visai netrukus kaitintis teks nebent po staline lempa.
Stebėtina, kad šįkart apsieita be dūdų orkestrėlio ir fanfarų. Vis tik, Statybų fakulteto salėje mokytojus, gimnazistus ir netgi jų tėvus nustebino du mistiški muzikantai, pristatyti kaip „svečiai“. Langų stiklai drebėjo Aušrinei (3c) atliekant dainą „Klebono sūnus“ (įdomu, ar vedėjams, išvertusiems dainų pavadinimus, pavyko pelnyti lituanisčių simpatijas…).

Nevaldomos šventinio koncerto linksmybės šįmet buvo išmainytos į rimtesnius reikalus – sveikinimo kalbą sakė ne tik gimnazijos direktorius, bet ir pats Kauno meras beigi naujasis KTU rektorius. Tradiciškai, KTUG Alumni draugijos nariai ant scenos parodė magišką triuką įteikiant Metų mokytojo premiją, kuri šįkart atiteko Margaritai Ruzgienei.

Kai rimtų kalbų ir raginimų rinktis geriausią Kauno universitetą išvarginti nuliai jau ėmė paniškai žvilgčioti durų link (deja, atidarytas buvo tik langas), savo pasirodymą pradėjo keturi 4a klasės moksleiviai su daina „Pasvajoki“ (!). Lukas ir Mantas demonstravo savo talentus grodami gitaromis, kitas Lukas (Alijošius) bandė įrodyti, jog Amerikoje neužmiršo kaip reikia dainuoti, o Kristė griežė smuiku. Nors vis tik, drįsčiau pastebėti, kad pagrindinis jos tikslas buvo išjudinti visiškos stagnacijos ištiktą publiką. Bet, deja, pramogoms tik prasidėjus, visi jau turėjo skubėti į klases grumtis dėl geriausios vietos pirmame suole…

Ką praleidau?