Lapkritinės

Jau beveik 15 metų iš eilės kiekvieną rudenį Gimnazijoje vyksta Lapkritinės… Tai ir yra pats geriausias įrodymas, kad Lapkritinės – vis dar reikalingos ir prasmingos. Kodėl ir kaip jos atsirado? Kokia buvo Lapkritinių pirmoji idėja? Kuo jos ypatingos? Kuo skiriasi Lapkritinės 1993-1995 metais nuo Lapkritinių 2006-2008 metais? Nežinau, ar pajėgčiau atsakyti į visus šiuos klausimus, bet pamėginsiu.

Pirmosios Lapkritinės buvo surengtos 1993/94 mokslo metais. Sumanymas kilo spontaniškai, be kieno nors paraginimo ar pasiūlymo. Nors KTU Gimnazija neretai pavadinama „tiksliukų“ gimnazija, tačiau joje visada buvo moksleivių, giliai besidominčių literatūra, teatru, daile, muzika, kitais menais, tautosaka, baltų mitologija, rašančių apsakymus, eiles, dalyvaujančių jaunųjų literatų ar skaitovų konkursuose… Natūraliai atsirado noras čia pat, Gimnazijoje, sukurti erdvę, kurioje būtų galima suteikti matomą ir girdimą pavidalą savo dvasiniams virpesiams.

Iš dalies galima pasakyti, kad Lapkritinės – tai galimybė išreikšti save, parodyti savo kūrybinius sugebėjimus. Žinoma, tai tiesa. Bet ne tik tai. Lapkritinėms būdinga ir kai kas daug tylesnio. Ramesnio. Subtilesnio. Gilesnio. Lapkritinės – tai proga pasidalinti su kitais tuo, kas Tau brangu. Tai gali būti Tavo sukurtas eilėraštis. Tai gali būti Tavo susapnuotas sapnas ar pamatytas gražus vaizdas. Gali būti Tau brangi daina (ne taip svarbu, ar Tavo paties sukurta, ar ne). Gali būti Tavo sugalvota ar tiesiog kažkur išgirsta taikli mintis. Tavo svajonė ar palinkėjimas. Tavo nupieštas paveikslas ar surinktas herbariumas.

Fotografija. Pantomima. Žaidimas. Klausimas. Daug klausimų. Klausimai su atsakymais. Klausimai be atsakymų.

Lapkritinės – tai ilgesio išraiška.

Gera dalintis savo ilgesiu ir svajonėmis. Lapkritinės – tai jokiu būdu ne konkursas ar viktorina. Čia ateini ne parodyti savo pasiekimų ar varžytis dėl kokio nors prizo. Galbūt dėl to ir atsirado tradicija neploti. Lapkritinėse tiesiog pasidalinama su bičiuliais kažkuo gražaus, prasmingo ir brangaus – ne dėl aplodismentų, susižavėjimo šūksnių ar garbės, o tiesiog – tiesiog šiaip. Nenoriu pasakyti, kad konkursai ir viktorinos apskritai yra negerai, tačiau tai ne Lapkritinėms. Lapkritinės kitokios. Be to, kai plojama – tai tarsi atsiranda pasidalijimas į tuos, kas ploja, ir tuos, kuriems plojama, į žiūrovus ir atlikėjus. O Lapkritinėse visi yra vyksmo dalyviai, visi kartu sukuria Lapkritines. Štai ir paminėjau dar vieną esminį žodį – vyksmas. Lapkritinės – tai ne reginys ir ne renginys. Tai vyksmas. Vyksmo stebėti neįmanoma. Visi dalyvauja vyksme ir jį kuria.

Tačiau labai svarbu ir tai, kad Lapkritinės yra (ir turi būti gyvos) – t. y. tokios, kokių šiandien reikia būtent Jums, dabartiniams gimnazistams. Kitaip sakant – jei tik kyla noras paploti, tai ir plokite! Jeigu manote, kad taisyklė, jog kiekvienas, atėjęs į Lapkritines, turi kažką parodyti, atgyveno – na ir trauk ją bala! Ne taip svarbu, jog būtų išlaikytos kažkieno kažkada sugalvotos ar savaime susiklosčiusios tradicijos. Daug svarbiau, kad Jūs Lapkritinėse gerai jaustumėtės.

Todėl manau, kad neverta diskutuoti dėl to, ar Lapkritinės vis dar yra išlaikiusios tikrąją Lapkritinių dvasią, ar jos pakankamai „lapkritiniškos“. (Tokių diskusijų pasigirsta bene kiekvienais metais iškart po Lapkritinių.) Lapkritinės visada yra tikros. Jos gali būti visiškai kitokios, nei buvo pernai ar prieš penketą metų. Tai nesvarbu. Jeigu Tu jose pasakei tai, ką norėjai pasakyti (arba patylėjai, jeigu Tau norėjosi patylėti), ir buvo gerai – vadinasi, Lapkritinės buvo pačios tikriausios.

Ugnius Mikučionis (Jamaica)

 

Komentavimo galimybė išjungta.