Paskutinis skambutis 2011

Paskutinė mokymosi diena prieš vasarą. Karšta. Pirmokai, išpuošę abiturientų klases, nekantriai laukia bei dairosi pro langus, kai į gimnazijos kiemelį įvažiuoja keli automobiliai – šiek tiek vėliau nei visada, atvyksta ketvirtokai ir jų klasių auklėtojai.  Po trumpų paskutinių pamokėlių klasėse, pirmokų vedami, abiturientai gražia eisena pasiekia statybų fakultetą ir jo salę – čia visi jau pasiruošę, tyliai laukia ant scenos ir užkulisiuose.

Iškilmingai pradedama vinječių įteikimo ceremonija, kiekviena abiturientų klasė perduoda trečiokams testamentus, palikimą, pasako paskutines kalbas jaunesnėms kartoms, atsisveikina. Susirinkę vyresniųjų dovanas jaunieji gimnazistai lipa ant scenos: prasideda antrokų ir trečiokų pasirodymai, šokiai, choro dainos. Neilgai trukęs koncertas artėja prie pabaigos ir vedėjams pristačius paskutinį pasirodymą, neva turėsiantį priminti šimtadienį, abiturientai pradeda žvalgytis, kyla šurmulys: ko tikėtis? Ir tada jie supranta, kodėl gimnazijoje kartais pamatydavo mergaites su keistomis mėlynomis pėdkelnėmis, supranta, ką D. Bervingis su savo šokių grupe ilgose popietėse veikdavo statybų fakulteto salėje, pagaliau supranta, kokią nuoširdžią dovaną gimnazistai jiems ruošė ilgus mėnesius. Šimtadienio pasirodymai keičiasi vienas po kito prieš jų akis, trumpi epizodai iš kiekvieno pasirodymo, paprastai, bet su didelėmis pastangomis atliekami šokėjų, primena kiekvieną akimirką patirtą tada, šimtadienio metu. Besikeičianti muzika sukelia vis didesnes ovacijas, abiturientų akyse žiba ašaros. Ir pagaliau užgroja finalinė šimtadienio daina, „rytoj skrisim, šiandien būnam..“. Šokėjai scenoje susimaišo su ketvirtokais ir galiausiai pradingsta kažkur užkulisiuose. Visi jie tikriausiai paskutinį kartą ant tos scenos, dainuoja apkabinę vieni kitus. Ir visi jie be galo laimingi.