Orientacinis

Visi, kurie po ilgos, alinančios savaitės dar turėjo vieną kitą užsilikusį lašelį energijos, ankstyvą penktadienio popietę susirinko salytėje. Vos ne vos išklausę visus organizatorių nurodymus (mat labai knietėjo kuo greičiau pamatyti punktus, raktus į užduotis), visi šokte šoko laukan ir strimgalviais puolė ieškoti punktų. Kai kurie gudresni iš anksto net ir automobilius ar dviračius pasiruošę buvo.

Punktai buvo išslapstyti po visą miestą – nuo Petrašiūnų iki Kauno klinikų, nuo Varnių gatvės iki Aleksoto, nuo Laisvės alėjos iki autostradoje esančio pėsčiųjų tilto. Ir ne veltui – ištvermingiausieji, pasiekę tolimiausius taškus buvo įvertinti daugiau taškų, nei tie, kurie pasiekė tik artimiausius taškus.

Vienas iš artimiausių punktų – Rytų gatvėj, kaip sako užuomina: „Priešais namą, kurio numeris 29, stovi neaiškus statinys iškilęs iš po žemių. Apieškokite.“ Ir suprask tu, paprastas dalyvi, kas gi tuo metu organizariams atrodė „neaiškus statinys“. Teko ieškoti ilgai – apeiti visas pašto dėžutes, iššniukštinėti garažus, apieškoti laiptines, apčiupinėti stulpus… Kol galų gale kilo idėja- užklysti į kiemą, kur prie durų į rūsį ir buvo rastas tikslas – pirmoji lentelė su užrašu „19 kebabas”.

Kitas tikslas – vieta, kur vyksta turbūt iškiliausias gimnazijos renginys Šimtadienis, taip, taip, traukiame gerus prisiminimus keliančio Girstučio link. Tačiau po penkių ratų, apsuktų aplink ir po dešimtkart apžiūrėtų „gėrybių“ po laiptais, net ir jis pradeda įkyrėti. Galų gale rastas punktas sukelia galybę džiugių emocijų ir štai, pro šoną, lyg pasišaipydamas, prašvilpia vienintelis pastarąjį pusvalandį kito tikslo link judantis troleibusas.

– Bėgam!!! Bėgam!!!- vienbalsiu sušunka visi komandos draugai ir pasileidžiam tekini per šlapią žolę ir klampius purvynus – kad tik sutrumpintumėm kelią.

Ir kiekvienas punktas su vis kitokiu nutikimu – tai pravažiavęs troleibusas, tai visiškai sušlapęs batas, tai dukart per žioplas klaidas įveiktas tas pats atstumas, tai žemėlapio paskelbimas dingusiu ir tariamo aliarmo pradžia, nors galų gale jis vis tiek randamas kurioj nors kišenėj… O be ieškomų punktų, dar ir kadrų papildomiems taškams žvalgytis reikia – kuo daugiau raudonų paltų, keistų dalykų medžiuose, oranžinių mašinų, žmonių, gulinčių ant perėjos užfiksuoji (jų surasti nepavyko, tad teko pajausti, ką reiškia gulėti ir tokioj vietoj), tuo daugiau papildomų taškų gauni.

Keturios valandos bėgiojimo – tai priežastis, dėl kurios penktą valandą šeši laiptai į gimnaziją atrodė gan didelė, bet vis tik įveikiama kliūtis – juk reikia įrodyti, kad buvai, kad matei, o ir tortai viliojo bemaž kiekvieną.

Įvertinus ir susumavus visus taškus, pirmąja vieta apdovanota komanda „Liemenėlės“(2b), antrąją vietą užėmė „Ne“(3c) ir trečiąją „Miškaz“(2b).

Dėkojame organizatoriams už pastangas ir jų dėka patirtas emocijas.

Karolina Z.