4A išvyka į Milaną

Penktadienio rytas buvo vienas tų, kai apsidžiaugi išgirdęs žadintuvą,- juk šiandien skrendam į Milaną! Dėl šios priežasties niekas nevėlavo, visi susirinko su kuprinaitėm, neviršijančiom nustatyto bagažo svorio, ant pečių ir visų veidus puošė šypsenos.

Po keleto valandų jau galėjom įkvėpti itališko oro, tačiau Italija mus pasitiko lietumi ir darbuotojų streikais(šįkart streikavo autobusų vairuotojai). Kita vertus, galėjome gyvai pamatyti italų nuoširdumą, nes viena moteris pakeitė savo grafiką ir sutiko mus nuvežti į reikiamą vietą. Italai buvo itin paslaugūs visos kelionės metu: mokėdami kalbėti tik itališkai vis tiek užtrukdavo apie 10 minučių mums aiškindami, kaip pasiekti vieną ar kitą objektą. Įdomus faktas: jei 50 kartų išgirsti tą patį itališką aiškinimą su atitinkamais rankų gestais, galiausiai pradedi suprasti, ką tau sako.

Šeštadienis mus pasitiko dar svetingiau – visą dieną švietė saulė ir, jei ne tos Kalėdoms išpuoštos gatvės ir aikštės, būtume patikėję, kad jau pavasaris. Aplankėme Milano katedrą – didžiausią gotikinę katedrą visame pasaulyje, neatsirado galėjusių įsivaizduoti kaip tas grožis buvo sukurtas. Įveikus gal milijoną laiptelių, nuo šventovės viršaus atsivėrusi panorama ne vieną privertė išsižioti, nors fotografuojantis gerą pusvalandį keliauninkų veidus puošė šypsenos iki ausų. O apačioje, katedros viduje teko jau truputį surimtėti, mūsų laukė adventiška atmosfera su susikaupti verčiančia klasikine muzika ir galybe žvakučių.

Kitas mūsų kultūrinės programos punktas buvo Artemisia Gentileschi – italų ankstyvojo baroko dailininkės – paveikslų paroda. Žiauri biblijinė tematika ir kūrinių tikroviškumas prikaustė mūsų žvilgsnius. Apžiūrėjome daug kankinamų ir kankinančių moterų, ir nuo antrosios dienos pusės gimnazijos džentelmenai su savo bendraklasėmis pradėjo elgtis jau daug apdairiau ir nepriekaištingai mandagiai.

Į kelionės planą nepamiršome įtraukti ir įžymiųjų Milano operos rūmų. Bilietų, savaime suprantama, jau anksčiausiai nebūta, tad pasitenkinti teko tik nepakartojamu vaizdu ir mintimi, kad galbūt kada nors, jau užėmus deramą padėtį aukštuomenėje, kiekvieną šeštadienio vakarą čia patys tapsime laukiamais svečiais. Deja deja, bet norintiems pamatyti Leonardo Da Vinčio šedevrą „Paskutinė vakarienė“ taip pat teko nusivilti, nes eilės iki jo nusidriekusios pusę metų į priekį, o mūsų nelaimei, Milane praleisti galėjome tik dvi dienas.

Sunku patikėti, bet naktį Italijos madų sostinė dar nuostabesnė nei dieną – vieningai nusprendėme stebėdami visą miestą aukštai iš viršaus prabangiame restorane. Akys, išvydę mums tiekiamus kulinarijos stebuklus, ir dėkingi skrandžiai vieningai sutarė, jog italai – laimingi žmonės. Tiesa, ir ganėtinai turtingi, nes ir šiaip prie jau brangoko maisto, aprangos ar kalėdinio interjero detalių čia pasislėpę kainos su labai nemažai nuliukų.

Po fantastiškos vakarienės dar nusprendėme pasivaikščioti po mėnulio ir šventinių papuošimų nutviekstas gatves. Kas rinkosi neregėto grožio suknelę, kas lauktuves draugams, kas mėgavosi itališka kava ar puikių draugų kompanija – visi jautėmės be galo laimingi.

Labai dėkojame gimnazijos direktoriui B.Burgiui ir administracijai už suteiktą galimybę išvykti į tokią puikią kelionę!!!