Nulių žygio repas

Sveiki, sveiki visi ir vėl aš patrukdysiu, apie nulių žygį kalbą parašysiu.
Pirmadienį, gal dvylika, be dvidešimt šešių, ateina prezidentas – darbo tau turiu. Ir šįkart nejuokauja, šneka jis rimtai: apie nulių žygį papasakok trumpai. Taigi ir vėl pradėsiu, ir vėl aš užsivesiu, šįkart tarp eilučių gal žodžio nepamesiu.
Daug pasakų girdėjau iš Burgio mokinių, koks bus tasai vat žygis, kaip linksma bus, sunku. Tačiau pati atbuvus, aš nuomonę keičiu, man net labai patiko, kitiems taip pat, jaučiu.

Pradėjom savo žygį prie traukinių stoties, trečią ar ketvirtą, penktadienį popiet. Dar kontrų mes tą rytą parašėm iš peties – gi mokytojai neina, jie mūsų negailės. Bet vėl, ne tam kad skųsčiaus darbu šiuo apisiėmiau, ne tam Kazlų Rūdoj aš praikaitą sau liejau.
Apie kolektyvą – oj daug sakyt galiu, jau daugelį pažįstu, kreipiuos į juos vardu. Draugiški berniukai, merginos ir neprastos, ir visi kartu prie Jūrės pelkėj bastos. Net kelis romanus suradom kas ką myli, ir susipažinom su tais kur drovis, tyli. Pirmąnakt prie laužo brolį sau radau, niekada sakau jums to nenumaniau. Galbūt visai pasisekė – išpažintį klausiau, bet dabar už tai jis jaučias tik geriau. Charakteriai panašūs, prikolai ir vertybės, kas dėl visko kaltas? Aišku, nulių žygis!
Sielos dvynį mano dar kažkas iškapstė, iš aerodromo, kur dar sovietai lakstė. Tame aerodrome visko ten nutiko, bet deja draugelė fotiką paliko! Taip, visai teisingai, išgirdote gerai, pametė ji Canon girios tankumoj. Tačiau jos nuotaiką ne tai net įtakojo, siurprizas vidur pelkės – ir vėl linksmai žygiuojam.
Kuprinės, kilimėliai, botai, miegmaišiai, užvedžiau štai temą naują sau pačiai. Svėrė mūsų turtas daug arba mažai, priklauso tik nuo vieno – tempt ką sumanei. Sušlaps visvien kas rytą viskas ką turi, tad Brolau kaip moki – taip išgyveni!
O dėl palapinės vėl kalba kita, mano situacija vėlgi, neprasta. Miegam aštuoniese keturvietėj palapinėj, dabar žinau ką reiškia silke būt skardinėj. Ir užtat mums šilta, karšta net sakyčiau, ir kad oras geras sakydama neklysčiau.
Maistas mūs ant laužo, iš vietinio vandens, dumblo pora šaukštų su ryžiais nepakenks. Sėdint aplink laužą lauki vakarienės, mąstai kur tu esi, netoli gal pasienis?
Kartą iš žemėlapio vadų dėka išėjom, bet drąsiai sakau, neikart nesigailėjom. Visi jie buvo draugiški, septynis įveikt padėjo, kai kartais atsilikdavom priekin pastūmėjo.
Gulėm paryčiais, bet miego mums netrūko, kaikuriems prie laužo batai net parūko.
Naktim nebesvarbu ar žinom vienas kitą, saldainias kiek išeina marinam apetitą.
Siurprizą kai vadovas vidurnakty ištraukia, nuotaika pakyla, nėr nuovargio jau kaukės.
Ir štai karinė zona, kažkur po kaire šaudo, kitą nulių būrį, žiūrėk – jau pelkėj maudo.
Naktį šakos baisios, mums akis kabino, kas šviesos turėjo, tą didvyriu vadinom. Traukiniais važiavom į priekį ir atgal, jei atvirai netilpom, bet rimtai, ne gal. Niekas nepamatė kur koja, kur ranka, kas tai į ką remuosi – galva ar nugara?
O štai ir apie vietą, kurgi mes ten buvom, keista ar nekeista, betgi nepražuvom. Ten Kazlų Rūdoj, kur Ąžuolo Būda, pats tik ir pamatai, kiek leis tau sveikata. Krūvį ar patempsi, kiek toli nueisi, ar nebus tau šalta, ar namo pareisi.
Ir mintys mano vėlgi, šokinėja baisiai, bet po pamokų tokie tik darbo vaisiai.
Galėčiau šimtą tomų aš jum dar parašyti, bet, deja nustatė šio repo ilgį, dydį.
Ir štai artėja galas, žodžiam apie žygį, tad finalui aš jums noriu pasakyti: tai kažkas to savo, tas kurį jauti, kurio prisiminimais metus dar gyveni. Bet tegul dabar pirmokai jau nutyli, lauksim kitų nulių, bus oj jiem septyni!

Tina, 1a

Savo įspūdžiais apie nulių žygį taip pat dalinasi Snaigė (XXIIA).