Kaip 4A Budapeštą lankė
Kas sakė, kad dvyliktoje klasėje reikia vien mokytis? Tikrai ne 4A klasės gimnazistai. Kol likusi dalis abiturientų krimto Pekarsko uždavinius bei gilinosi į Radausko eiles, ‘akai’ nusprendė pakeliauti po rytų Europą ir aplankyti Varšuvą bei Budapeštą.
Naktinė kelionė autobusu jų visai neišgąsdino, šiek tiek po vidurnakčio, antradienio naktį, visi jau laukė stotyje pasiruošę: sumuštiniai sutepti, vakarinės suknelės sutalpintos į mažas kuprines, o mintys sutelktos į taip lauktą išvyką.
Ankstyvą antradienio rytą pasiekę Varšuvą, nei kiek nepavargę gimnazistai visą dieną apžiūrinėjo Lenkijos sostinę: parkus, turgaus aikštę, rotušę, katedrą bei Šopeno muziejų, kuriame uoliausi melomanai žymėjosi labiausiai patikusių valsų pavadinimus. Ekskursiją paįvairindavo lobių ieškojimas “Geocaching” (angl. “geo” – geografija, “cach” – slėptuvė; įdomus žaidimas navigacijos imtuvų naudotojams visame pasaulyje).
Šiek tiek pavargusių, bet gerai nusiteikusių moksleivių vakare laukė ne tokia maloni staigmena: dėl oro sąlygų lėktuvas nusileido kitame oro uoste, tad svajones apie vakarinį Budapeštą teko atidėti dar porai valandų. Laimei daugiau netikėtumų nenutiko ir vėlų vakarą ketvirtokai jau pasiekė kelionės tikslą.
Budapeštas tikrai pranoko visus lūkesčius. Pirmiausiai nusprendę aplankyti Budos dalį, gimnazistai apžiūrėjo karalių rūmus, Šv. Mato bažnyčią bei kitas įžymybes. Oras buvo nuostabus, tad kol vieni klaidžiojo po siauras gatveles ar lankė Nacionalinį Dailės Muziejų, kiti, pavargę nuo liūčių ir numetę paltus, tiesiog mėgavosi saule. Vakaro programa skyrėsi nuo poreikių: dalis klasės susidomėjo klaidžiojimu po urvus, kiti – baseinų teikiamais malonumais, tačiau visi liko patenkinti.
Ketvirtadienį, sočiai pamiegoję iki pusės aštuonių, visi nusprendė traukiniu nukeliauti į netoliese esantį kaimelį Sant Andre. Nedidelis ir jaukus, paskutinės saulės nutviekstas ir apklotas gelsvais rudeniniais lapais, jis tiesiog alsavo tikra vengriška dvasia. Marcipano muziejus bei geriausi guliašai Vengrijoje – tiek romantikams, tiek gastronomams buvo kuo pasidžiaugti.
Vakare klasikinės muzikos mėgėjai gavo progą pasimėgauti kitu įspūdingu renginiu: nacionalinėje filharmonijoje tą vakarą vyko smuikininkės Vilmos Tatrai 100-osios gimimo metinės, kuriose Šostakovičiaus bei Šuberto kūrinius atliko nacionalinis simfoninis orkestras, smuikininkas Sergėjus Krylovas bei kiti puikūs atlikėjai.
Įspūdžių ir varginančio naktinio skrydžio nualinti ketvirtokai likusias jėgas atidavė paskutinės dienos klajonėms po Varšuvą, aplankydami Koperniko muziejų bei kitas vietas, kurių nespėjo apžiūrėti pirmąją kelionės dieną. Visgi, gimnazistai nebūtų gimnazistai, jei, nors ir vos paeinantys, nesugalvotų kitokių pramogų: visą dieną jie galvas laužė bandydami įminti detektyvus – istorijas (dar žinomas kaip “Black Stories”), bei įvairius panašius loginius žaidimus.
Mes dar ne vieną savaitę kalbėsim apie šią nuostabią išvyką. Ir nors kiekvienas turim savo istoriją ir įsimintiniausią įvykį, visi sutinkam, kad būtume galėję dar dienų dienas klaidžioti po Budapeštą ir tikrai norim ten sugrįžti, tad tegalim pasakyti didelį AČIŪ direktoriui ir administracijai už tai, kad gal ir nebūsim skaitę visų Salomėjos Nėries eilėraščių, bet tikrai žinosim, kodėl J.Štrausui taip patiko Dunojus, o B.Bartoko muzika yra tokia nuostabi.