Šimtadienis

Dar ausyse cypia senų varstomų durų girgždesio atminimas.. Dar kūną persmelkia nežinia tamsoje darant savas duris, už kurių akinanti šviesa. Tai persekiojantis, dabar visau jau nebaisus, vasario 20d. vykusio KTUG šimtadienio šešėlis. Atvėrę visas mokyklos duris, dvyliktokai jau ramia širdimi ir laimingi tiesią ranką į mokslo duris, o visi likusieji nestoja dalinęsi to vakaro įspūdžiais. (K.V.)

Taigi kokiais įspūdžiais vis dar dalijasi gimnazistai?

„Keista matyti tuos, su kuriais atėjai į gimnaziją, scenoje – tada supranti, kad keturių metų čia yra per mažai“ (Gabrielė, 3swed)

„Na, nors ir ruošėmės itin ilgai bei atsakomybė buvo didžiulė, tačiau visas renginys, nepaisant keleto nesutarimų ir daugybės streso, pranoko lūkesčius. Sudalyvavus gausybėje repeticijų, pats šimtadienis praėjo staiga ir greičiau nei tikėtasi, tačiau jam pasibaigus užplūdo puikus lengvumo, bet kartu ir tuštumos (nes daugiau nebeteks prakaituoti savaitgaliais repeticijose) jausmas.
Tik pats atlaikęs šimtadienio maratoną, supratau, kodėl kiekvienos laidos abiturientams jis tiek daug reiškia. Šimtadienis yra abiturientų padėka tiek tėveliams, tiek mokytojams, tiek Gimnazijai, už tai, kad parodė, jog iš tiesų – aukščiau gali būti tik dangus“ (Enrikas, 4c)

„Mano įspūdžiai: vienas žodis -tobula..“ (Beatričė, 3swed)

„Tas chaotikškas ruošimasis, repeticijos, kurios baigėsi tik 15 min iki pačio pasirodymo salėje…Ir gražus sveikinimai bei dėkojimai, kad buvom nuostabūs, po to“ (Ligita, 4c)

„Šimtadienio programa labai patiko. Ypač nustebino originali tema bei šmaikštūs pasirodymai. Mėgstamiausias buvo Pekarsko “Šokis“ ir gimnazijos taisyklių iliustravimas“ (Ridas, 3swed)

„Man šis šimtadienis patiko tuo, kad jame buvo daug gilių minčių, dauguma pasirodymų buvo įspūdingi ir gražiai siejosi tarpusavyje“ (Matas, 3danske)

„Buvo tikrai įspūdinga! Labai patiko idėja – naktis gimnazijoje, nes realiai, mums jos niekada neleido daryti. O šįkart ji buvo puikiai išpildyta“ (Gabija, 3swed)

„Per šimtadienį, atrodo, nesijaudinau, rankos nedrebėjo, širdis nespurdėjo, negalvojau, kaip visur susimausiu, na, jaučiausi visiškai ramus, nors čia buvo pats didžiausias pasirodymas mano gyvenime. Bet, suskambus antrajam gongui, aš niekaip negalėjau surasti savo kelnių pasirodymui, mane pradėjo kankint stresas. Ieškojau visur kaip pasiutęs, bet niekur negalėjau jų rast. Kol galiausiai Paulius manęs paklausė: „Šitos ne tavo?“, pasirodo, atminčiai sugrįžus, tos kelnės tvarkingai kabėjo ten, kur jas ir buvau palikęs. Tada, po neapsakomo palengvėjimo, supratau, kad gal vis dėlto nesu visiškai ramus.
Po tėvų šokio buvę patys griausmingiausi aplodismentai pakylėjo mane į nerealią būseną- toks džiaugsmo, energijos ir palengvėjimo mišinys, kuris vertė mane iš laimės strikinėti iki pat kito pasirodymo. „Tu girdėjai plojimus?“ – vieni kitų klausinėjome.“ (Antanas, 4c)