Mudu, dėde Vania, gyvensime…

Spalio 18-osios penktadienis trečiųjų klasių gimnazistams buvo pažymėtas čechoviškomis temomis ir nuotaikomis. Edukacinėje popietėje į vieną sklandžią visumą susiliejo prancūzų rokoko dailės trapumas, secesijos laikų mada ir Antono Pavlovičiaus dramaturgija.

2013 m. Gimnaziados prizininkai – 3c ir 3b klasės, drauge su moksladraugiais iš 3a klasės bei mokytojais,  londonišką darganotą popietę pradėjo Vilniaus paveikslų galerijoje, buvusiuose grafų Chodkevičių rūmuose. Klasicistinė Lietuvos magnatų rezidencija traukia ne tik viena turtingiausių Lietuvoje XVIII–XIX a. tapybos darbų kolekcija, bet ir drauge su Luvro muziejumi parengta Antoine Watteau bei jo amžininkų, XVIII a. pradžios dailininkų, eskizų ir graviūrų paroda. Trumpai gyvenusio Watteau piešiniai, vaizduojantys galantiškas rokoko šventes, commedia dell‘arte personažus ir bastūnus, taip pat kaip ir Čechovo tekstai skleidžia gyvenimo trapumo ir efemeriškumo pojūtį.  Tarsi  atsvara prancūzų dailei buvo baroko ir neoklasicizmo paveikslai: savo vertę žinančių valstybės vyrų ir jų aplinkos moterų portretai, pilietinius jausmus ugdantys antikiniai ir biblijiniai siužetai.

Į kiek vėlesnius laikus, pirmąjį XX a. dešimtmetį, mene žinomą secesijos vardu, nukėlė Vilniaus taikomosios dailės muziejuje eksponuojama menotyrininko Aleksandro Vasiljevo istorinių kostiumų kolekcija. Eksponuojami rūbai yra to laikotarpio, kada Antonas Čechovas gyveno paskutiniuosius savo gyvenimo metus su aktore Olga Leonardovna Knipper. Suknelių siluetai vis dar primena besibaigiančio šimtmečio moteriškumo idealus ir prabangą, o vyriški kostiumai jau atspindi moderniosios epochos veržlumą.

Popietės kulminacija ir prancūzų, rusų bei lietuvių kultūros sinteze tapo prancūzų režisieriaus Erico Lacascade‘o režisuota A. Čechovo pjesė „Dėdė Vania“, vaidinama Nacionaliniame dramos teatre. Šalia žinomų Lietuvos režisierių – Rimo Tumino ir Oskaro Koršunovo – interpretacijų, prancūziška Čechovo traktuotė pasirodė primenanti Françoise Sagan romanų nuotaikas: lengva, grakšti, bet buitiška ir kartkartėmis banaloka. Režisierius pritrūko tuminiško Čechovo pastatymų nervo pajautimo ir koršunoviško jautrumo individualiai dramai. Visgi spektaklis sužavėjo puikia Rasos Samuolytės, Tomos Vaškevičiūtės, Dainiaus Gavenonio, Arūno Sakalausko vaidyba.

Pasak rusų literatūros tyrinėtojos Dagnės Beržaitės, Čechovo personažai nesuvokia besisukantys sąstingio, monotonijos ratu. O jautriausieji negali atpažinti giliai širdyje tūnančio, niekad neapleidžiančio kitokio gyvenimo ilgesio priežasčių. Nelaimingi ir kenčiantys, jie ne tik nesistengia nieko pakeisti, jie net nesuvokia pokyčių būtinybės. Jie apsėsti… gyvenimo rutinos. Pjesė „Dėdė Vania“, kurią autorius vadino scenomis iš kaimo gyvenimo, kaip tik ir skrodžia mažojo žmogaus didžiąsias tragedijas. Tik, skirtingai nei dauguma dramaturgo kūrinių, ji pasibaigia viltingai. Nors toji viltis – tokia pat efemeriška, kaip ir trapūs, porcelianines lėles primenantys, rokoko epochos moterų atvaizdai.

Pergalė Gimnaziadoje tapo ne tik galimybe gimnazijos trečiokams ir jų mokytojams tradicines pamokas pakeisti alternatyvia veikla, bet nors iš dalies paskatino žymiai sudėtingesnį vidinį dvasinį judesį. Svarbu jam suteikti tinkamą kryptį.

Domas Boguševičius