Gimnazistai kovojančiame mieste
Mokslo metus penki gimnazistai – Martynas Butkus (4c), Lukas Paulauskas (3c), Daumantas Skinkys (4c), Indrė Urbelytė (3a), Aistė Viduolytė (3a) – ir jų istorijos mokytojas Domas Boguševičius pradėjo Varšuvoje. Rugsėjo 2–5 d. komanda, pavasarį laimėjusi Lenkijos ambasados Lietuvoje surengtą konkursą „Intelektų mūšis: žinios apie Lenkiją“, lankėsi kaimyninės valstybės sostinėje.
Varšuva – mistinis miestas, po Antrojo pasaulinio karo tiesiogine tų žodžių prasme pakilęs iš griuvėsių. Dėl to jame netikėčiausiais būdais susipina modernioji architektūra ir istoriniai, dažniausiai po išsamių tyrimų ir pagal autentiškus šaltinius atkurti, statiniai.
Antrojo pasaulinio karo nuniokotos Varšuvos vaizdai:
Pirmoji kelionės diena buvo skirta pažinčiai su miestu, kurio gyventojų skaičius siekia pusę visos Lietuvos. Retrospektyvi ekskursija prasidėjo nuo vieno naujausių Varšuvos objektų, Lenkijos pasididžiavimo – Nacionalinio stadiono. Šis Kauno Žalgirio arenos vienmetis talpina tris kartus daugiau žiūrovų nei didžiausia Lietuvos salė (iki 70 tūkstančių žmonių).
Toliau lankytas Varšuvos senamiestis yra palyginti kompaktiškas. Miestas sostine tapo tik XVI a. pabaigoje, valdant bendram ATR valdovui Zigmantui Vazai. Iki tol buvusi Mazovijos kunigaikščių rezidencija, įsikūrusi pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Krokuvos, buvo patogus politinis ir administracinis centras. Sostinei kuriantis netruko paaiškėti, kad nedidelės aikštės prie karaliaus rezidencijos miestiečių reikmėms nepakanka, todėl greitai atsirado ir naujamiestis, besitęsiantis iki ginklų ir parako saugyklos – barbakano.
Pakeliui į svarbiausią senamiesčio objektą, Karalių rūmus, aplankėme Šv. Kryžiaus bažnyčią, kurioje ilsisi Paryžiuje palaidoto kompozitoriaus Frederiko Šopeno širdis. Prancūzų kilmės lenkų kūrėjo, po 1830 m. sukilimo emigravusio į Paryžių, biografija simboliškai atspindi visą XIX a. lenkų sukilimų, emigracijos ir kultūros istoriją bei romantines laisvės viltis. Nemažiau reikšminga ir tai, kad visai netoli Šv. Kryžiaus bažnyčios stovi paminklas Šopeno amžininkui ir vienam reikšmingiausių lenkų ir lietuvių romantizmo epochos herojų – lietuvių poetui Adomui Mickevičiui.
Varšuvos senamiesčio dominantė neabejotinai yra Karalių rūmai. Antrojo pasaulinio karo metais jie sunaikinti iki pamatų, bet vėliau, pasitelkus ikonografinius šaltinius ir miestiečių pastangomis išgelbėtus atskirus interjero elementus, atstatyti. Dauguma rūmų eksponatų siejami su karaliumi Stanislovu Augustu Poniatovskiu, estetu ir reikšmingu mecenatu. Jam valdant ATR pradėtos projektuoti valstybės reformos ir suklestėjo klasicizmo kultūra. Simboliškiausia rūmų erdvė – Senatorių salė, kurios klasicistiniuose interjeruose buvo patvirtintas bene svarbiausias ATR dokumentas – 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija. Ilgainiui šis dokumentas, pirmoji švietėjų idėjomis pagrįsta Europos konstitucija, tapo lenkų ir lietuvių tautų, XIX a. kovojusių dėl laisvės, moraliniu idealu.
Lietuviams Karalių rūmuose turėtų būti ypač malonus dėmesys karaliui Vladislovui Jogailai, Marmuro kambaryje įamžintam tarp reikšmingiausių Lenkijos valdovų ir labiausiai siejamam su Krokuvos Jogailaičių universiteto atgaivinimu. Riterių salėje tarp iškiliausių Lenkijos veikėjų kabo Radvilų, Chodkevičių ir kitų giminių portretai.
Šiais metais varšuviečių ir visos Lenkijos dėmesio centre – 70-tosios Varšuvos sukilimo ir 25-tosios laisvės metinės. Istorinę atmintį kursto visame mieste aptinkami Varšuvos sukilimo simboliai – susipynusios raidės P ir W (Polska Walcząca – lenk. kovojanti Lenkija). Šioms simbolinėms datoms Lenkijoje dedikuota daugybė kultūrinių ir mokslo programų. Antroji diena Varšuvoje buvo susieta su tragiškosiomis šalies patirtimis ir todėl emociškai sodriausia.
Rytas prasidėjo „drąsių klausimų“ muziejuje, skirtame Lenkijos žydams. Nors pagrindinė ekspozicija bus atverta lankytojams tik spalį, bet jau dabar statinys stebina simboline verte. Muziejus stovi buvusio Varšuvos geto, sunaikinto per 1943 m. geto žydų sukilimą, vietoje. Lankytojus pasitinka šiuolaikiškas suomių architekto statinys, kurį išorėje puošia stiklo lentelės su pasikartojančia hebrajiška inskripcija „Polin“ (Lenkija). Interjeras, primenantys kanjono vidų, sumanytas kaip dvireikšmė metafora, primenantį prasiskyrusią jūrą Mozei vedant žydus iš Egipto nelaisvės ir Lenkijos žydų istoriją, kurioje holokausto lūžis siejamas su kanjono tuštuma.
Simboline svarba ir ekspozicijos interaktyvumu išsiskiria tądien lankytas naujasis Varšuvos sukilimo muziejus. Jame ekspozicija įrengta vadovaujantis naujausiais, į lankytoją orientuotos muziejininkystės principais: pristatomus įvykius menantys šaltiniai susieti su „gyvais“ liudijimais, tikslingai ir prasmingai išnaudotomis multimedijos galimybėmis. Visgi labiausiai įsimenantis bruožas – tradiciniams muziejams nebūdingas triukšmas, kakofonija, susidaranti iš ekranuose demonstruojamų ir girdimų amžininkų liudijimų, nuolat pasikartojančių bombardavimų ir susišaudymų garsų bei ekskursijos vadovų pasakojimų. Visa tai greitai nuvargina, bet drauge per trumpą laiką sukuria paveikų karo siaubo pojūtį.
Tikriausiai labiausiai jaudinanti antrosios dienos patirtis – Nematomos parodos lankymas. Ekspozicija, skirtingai negu taktiliniai muziejai neregiams, yra sumanyta matantiesiems. Per kiek ilgesnę nei valandos ekskursiją leidžiama pajusti, koks pavojingas ir mįslingas yra neregių tamsos pasaulis. Paroda sužadina ne vien protu grįstą, bet ir labai emocionalų socialinį ir asmeninį jautrumą.
Trečiosios dienos pradžia vėl buvo susaistyta su Stanislovo Augusto Poniatovskio ir jo amžininkų vardais. Ji prasidėjo apsilankymu Karališkųjų Lazenkų parke. Tai XVII ir XVIII a. buvo valdovo ir Lenkijos magnatų mėgstamas užmiestis. Per Antrąjį pasaulinį karą jis išliko beveik nepaliestas, nes apylinkėse buvo įsikūrusi vokiečių karinė vadovybė. 75 hektarų parke su dirbtiniais tvenkiniais ir kanalais gausu klasicistinių statinių (rūmų, paviljonų, oranžerijų, vasaros teatras), atspindinčių ATR politinio elito meninį skonį ir interesus.
Kultūrinę trijų dienų programą baigė apsilankymas barokiniuose Ostrogskių rūmuose įrengtame Šopeno muziejuje. Statinys atrodo tarsi savotiškas anachronizmas šiuolaikinių pastatų apsuptyje, tačiau su šiandiena jį sieja, kaip, beje, daugelį Varšuvoje lankytų muziejų, nepaprastai interaktyvi ir technologiškai moderni paroda. Aišku, viena maloniausių apsilankymo patirčių – galimybė specialioje „klausykloje“ išgirsti romantinius Šopeno kūrinius.
Finalinis apsilankymo Varšuvoje akcentas – apsilankymas vis labiau Lenkijoje ir užsienyje populiarėjančiame Koperniko mokslo centre. Centras neturi jokių tradicinių muziejinių ekspozicijų, yra pritaikytas visiškai interaktyviam fizikinių, cheminių ir biomedicininių bandymų atlikimui. Trijų valandų, praleistų jame, nepakako išbandyti visoms galimybėms. Neabejotina, kad kai kurie bandymai, savarankiškai atlikti šiame centre, leistų sutaupyti nemažai gamtos mokslų pamokų laiko ir žymiai geriau suvokti jose aptariamus reiškinius.
Lenkijos ambasados gimnazistams padovanota kelionė yra puiki kaimyninės valstybės švelniosios galios (angl. soft power), apimančios diplomatijos ir kultūros mišinį, išraiška. Ši prabangi ir prasminga dovana neabejotinai prisidėjo dedant pagrindus draugiškai, istorine tradicija ir kultūriniu bendrumu grįstai, kaimynystei.