„Neklausk, ką tavo tėvynė gali duoti tau, paklausk, ką tu gali duoti savo tėvynei.“ (Dž. F. Kenedis)
Sako, Lietuviai dar niekada nebuvo tokie vieningi, kaip 1991 metų sausį: kelis mėnesius trukusi įtampa tarp SSRS ir Lietuvos baigė pasiekti kulminaciją, Aukščiausiosios Tarybos nariai kuriam laikui apsigyveno gyvenimui nepritaikytuose Aukščiausiosios Tarybos rūmuose, o šalies pasieniuose bei Vilniuje patruliavo sustiprintos policijos pajėgos. Šiaip ar taip, kaip sakė V. Lansbergis, „dar niekuomet Lietuvoje nebuvo tokio bendradarbiavimo tarp valdžios atstovų, policijos ir žmonių, kaip 1990 metų gruodį ir 1991 metų sausį“: piliečiai į Aukščiausiosios tarybos rūmus nešė maistą, nuo sausio 8 dienos, išgirdę V. Lansbergio prašymą paremti valdžią budėjo prie šių rūmų – iki sausio 13-osios nakties čia susirinko apie 20 tūkstančių žmonių. Toks didelis beginklių žmonių susibūrimas prie laikino Lietuvos valdžios centro sujaudino SSRS karininkus, kurie, neišdrįsę užimti rūmų jėga, atsitraukė. Šį susibūrimą galima pavadinti Lietuvos moraline pergale: jei prie rūmų būtų susirinkę mažiau žmonių, ar, neduok Dieve, jie būtų buvę ginkluoti, nebūtų apsieita be rimtesnių karinių veiksmų, kurių baigties niekas nežino – galbūt dabar Lietuva būtų tik atkampi Rusijos provincija.
Ar sausio tryliktosios įvykiai svarbūs Lietuvai? Žinoma. Bet kas yra svarbiau – pasipriešinimas SSRS jėgoms, ar Lietuvių parodyta vienybė? Tai – šiek tiek sudėtingesnis klausimas, tačiau ne toks sudėtingas, kad būtų galima numoti į jį ranka.
Bent kartą per metus, sausio tryliktąją, paklauskime savęs, ką galime duoti Lietuvai – savo tėvynei. Ar vis dar galime susivienyti, ar galime kurti Lietuvos ateitį? Visgi valstybėje svarbiausia ne teritorija, ne valdžia, o jos žmonės.
Viktorija Juciūtė