mano Nulių žygis

Išeinu iš namų su lietpalčiu, užsikrovus sunkią kuprinę ant pečių. Plaukai tvirtai surišti, kišenėj žibintuvėlis, ant kojų – sunkūs, bet, deja, peršlampantys sportbačiai. Žmonės aplink žiūri kreivai, už nugaros esantys persikreipę bando įžiūrėti kas slypi už milžiniškos žygeivio kuprinės – nepavyksta. Įgrūdus į mikriuką pirmiausia kuprinę – paskui save, mintyse skubinu vairuotoją važiuoti greičiau – stotyje manęs jau laukia Gabrielė su Austėja  ir kiti draugai. Pro mikriuko langą matau pasipuošusius žmones, kurių išvaizda dabar labai kontrastuoja su maniške, ir mąstau apie artėjantį trijų dienų nuotykį.

Pagaliau privažiavus traukinių stotį šiaip ne taip išlipu iš mikriuko. Didžiausiam mano džiaugsmui, nereikia galvoti, kur eiti, nes iš toli pamatau, žinoma, pirmiausia kuprines, o po to žygeivius, juokingai apsirengusius ir dar tvirtinančius prie kuprinių miegmaišius ar šiaip kažkokius maišus.  Akimis surandu Gabrielę, Austėją, visi  aplink nekantrauja sėsti į traukinį ir pradėt kelionę. Pasirodo, bilietą man nupirko draugės, laukiam traukinio ir šnekam apie savo baisiai sunkias kuprines, papildomas maisto atsargas ir planuojam dalintis šampūnu. Ilgai netrukus pasirodo traukinys, visu būriu suplūstame vidun.  Mus pasiveja prieštaringų žvilgsnių banga – ramios kelionės tikėjęsi traukinio keleiviai priversti susispausti ir saugotis prie kuprinių prikabintų daiktų. Ką gi, atsisėdam – kelio atgal nebėra.

(Turbūt pagrindinė šio mano pasakojimo vinis – šaunioji Gabrielės palapinė, kuri, jos žodžiais “labai lengva, įspūdingai greitai ir lengvai susidedanti ir talpinanti, mažų mažiausiai keturis suaugusius vyrus”. Be to, šaunioji palapinė labai puikiai pasitarnavo Gabrielės tėčiui keliaujant kalnuose – jis pats ją nešė ir sunku anaiptol nebuvo. Taigi, ji guli supakuota giliai, Gabrielės kuprinėje.)

Atvykus į vietą pasimetam didžiulėje gimnazistų minioje. Gavę vadų paliepimą, persiskiriam į dvi dalis ir ilgai netrukus atsisveikinam su draugais, kurie pateko į kitą būrį. Vyresniųjų gimnazistų vedami, leidžiamės nežinion į tamsų mišką. Einu minioj kažkur per vidurį – šalia Austėja su Gabriele. Pastaroji susilenkusi neša sunkią kuprinę, nes joje yra mūsų šaunioji palapinė (neišėjo išskirstyti dalimis, nes Gabrielė palapinę įdėjo į patį kuprinės dugną, užkrovė maistu ir kitais daiktais. Buvo akivaizdu, kad ištraukus nebesugrūsim daiktų atgal). Slenka valandos, tačiau eiti nesunku, susipažįstam su didžiąja būrio dalimi.

Savo laimei sutinku pažįstamą ex gimnazistą Vycką ir eidami šnekučiuojamės. Beje, Gabrielę su Austėja jau seniai pamečiau kažkur gale. Vakarėja, temsta, mes vis dar einam. Jau ir man skauda nugarą, pečius, kojas, o kelionės galo nematyt. Vos paklausus vadų, kiek kilometrų liko, atgal gaunu šelmišką šypseną ir vieną žodį – „septyni“. Praslinkus valandai vėl įsidrasinu paklausti, kiek dar eisim, aišku, jau kito vado, ir vėl išgirstu „septyni“. KĄ? Nebėra jėgų kalbėt, einu, šviečiu žibintuvėliu į kelią prieš save. Nežinia per kiek pelkių persikėlus, kiek plentų, laukų, miškų, miestelių kirtus, apie 11 valandą vakaro (po bent trijų melagingų šūksnių apie stovyklavietę) pagaliau ir vadai sustoja. Atėjom, laikas Gabrielei traukt savo šaunią palapinę ir įsikurt nakčiai. Visiškoj tamsoj surandu, mano nuomone, puikią vietą palapinei. Iš kažkur šalia manęs atsiranda draugas Vycka ir klausia, keliese miegam keliavietėj palapinėj. Sakau trise, keturvietėj, ir klausiu, ar jis pats neturi kur miegot. Pasirodo, ne, ir aš, žinoma, pakviečiu jį miegoti su mumis – juk palapinė talpina keturis vyrus, tikrai tilpsim. Pranešu žinią draugėm, jos iš pradžių išsigąsta, tačiau vėliau svetingai priima Vycką į mūsų šaunią palapinę. Ir štai ta didžioji akimirka, kai aš Ją pamatau. Tokios palapinės gyvenime dar nebuvau regėjus: geltona, pagaminta iš neaiškaus brezento, formos nusakyti neįmanoma. Imamės ją statyt ir vargę bent pusvalandį pagaliau pamatom rezultatą. Palapinė vamzdžio formos (nei kiek nemeluosiu sakydama, kad joje vos išsitektų du nedideli vyreliai), neužsiseganti, be jokio prieangio. Į ją kaip matant įšokuoja varlytė, prilenda vorų ir kitokių vabaliukų. Vyckai tenka pasirūpint nelauktais svečiais. Juokiamės, sumetam daiktus į vidų, bet labai nesisielojam dėl savo nelabai gražaus būsto. Vakaras prie laužo bėga greitai, man klausantis Gabrielės ir Vyckos (būsimo KMU studento) šnekų apie hipofizės liauką ir visa kita. Kažkas ant laužo užkrauna apdegusį puodą su ežero vandeniu – virsim vakarienę. Vandeny plaukioja lapeliai, šapai, o dugne – smėlio ir žemių saujelė. Vos vandeniui užvirus patyrę žygeiviai supila į puodą du pakelius makaronų ir skubiai išmaišo pagaliu, rastu prie laužo. Kažkas pjausto šoninę ir tuoj pat kepa virš ugnies ant puodo dangčio. Neilgai trukus vakarienė paruošta. Išalkę sudedame dubenėlius prie puodų, susėdam ratu ir laukiam, kol visi dubenėliai bus pilni. Iki tol valgyti negalima. Kai jau visi rankose laiko savo dubenėlius ir šilto maisto kąsnis, atrodo, jau čia pat, vadai nenustoja kankinę ir priverčia mus dainuoti dainą. Pagaliau sulaukę leidimo, skaniai pavalgom, desertui dar pasikepam ant laužo zefyrų, pasišnekučiuojam  ir galų gale mes, neišlaikiusios nuovargio, suvirstam į savo šaunią palapinę. Apsirengiam visus pasiimtus rūbus, vilnones kojines ir  įlendam į miegmaišius. Austėja su Gabriele neilgai trukus patogiai įsitaisiusios užmiega, man palikusios tik siaurą tarpelį atsigulti ant šono. Neišlaikau ir aš, užmiegu ant kalneliais ir kauburiais nusėtos žemės. Naktį dar pabundu į palapinę įvirtus Vyckai, kuris buvo pasilikęs ilgiau pabūti prie laužo. Susispaudžiam ir kažkaip telpam į tą ketvirtadalį palapinės ploto, kurį man paliko draugės.

Pabundu nuo šalčio, laikrodis rodo 8 ryto. Palapinės sienos kiaurai šlapios, daiktai, lietęsi prie jų – irgi (tam tarpe ir Vycka, kuris miegojo prisispaudęs prie palapinės šono). Išlendu į lauką, laužas užgesęs, kažkas miega prie jo.

Jau bruzda ir kitų palapinių gyventojai. Rausvoje palapinėje priešais mūsiškę miega klasiokai Vaidas ir Tomas.

Mūsų palapinė, kaip jau spėjau pajusti naktį, pastatyta ant kalnelio. Austėjai su Gabriele pasisekė, jos miegojo ant lygios žemės, tačiau aš pataikiau ant nuokalnės, todėl visą naktį slydau žemyn, ant Vyckos.. Iš palapinės išlenda mano draugės, einam prie ežero. Mums grįžus beveik visi žygeiviai jau prie laužo, vadai pusryčiams verda ryžius. Šnekučiuojamės, dalinamės įspūdžiais, kol ryžiai išverda ir Ieva, viena iš vadžių, sumaišiusi juos su kondensuotu pienu, gausiai deda mums į dubenėlius, kuriuos šįryt išplovėm ežero vandenyje. Po skaniausių žygio pusryčių skubiai tvarkom stovyklavietę, mes – savo šaunią palapinę, kurią bendru nutarimu šiandien neš Vycka. Kai viskas sutvarkyta, kuprinės sukrautos ir vėl žygeiviams ant pečių, išsiskirstome grupėmis po maždaug dvidešimt žmonių ir išeinam į skirtingas puses.

Pradedam žygiuoti vėl mišku, skamba dainos, nuotaika gera. Po kelių valandų žygiavimo su trumpomis pertraukėlėmis įvairiose vietovėse kam nors sušukus „siurprizas“, prieinam pelkę. Žemė tamsi, nuklota gelsvais rudeniniais lapais – tokia miško proskyna ir jai galo nematyt. Šonuose nepraeinami brūzgynai ir krūmynai, vienintelis kelias – tiesiai. Pradedam eiti, šalia manęs Austėja, Vycka. Kažkas prieky jau šūkauja ir perspėja eiti LABAI atsargiai, tačiau nieko nepadarysi, batai sminga į žemę, kojos permirksta ne vandeniu, o pelkės žemės ir molio mišiniu. Mums lėtai einant vis tenka sustoti – kas nors įklimpsta iki kelių ir tenka traukti, arba nebėra praėjimo ir turim lįsti į krūmų tankumyną.

Taip mums einant kokią valandą, priešaky pamatom kitą būrelį žmonių, arčiau priėję atpažįstam veidus – žygeiviai! Priėję arčiau pasakojam savo nuotykius, ir perspėjam, kad už mūsų klampi pelkė. Tačiau jie mus tik dar labiau išgąsdina. Gabrielė, viena iš antrokių, jau pametė pelkėje abu batus. Įklimpusią koją iš pelkės ji tiesiog ištraukė be bato.

Dabar prieš mus ji stovėjo su kojinėmis – dar viena pora batų rizikuot negalėjo. Brendam pelke toliau, dar maždaug valandą. Kai kur tenka sustoti , nes prieiname vandens balą ir žygeiviai, turintys botus, priversti pernešti bent mergaites, kurios botų neturi. Pagaliau prieinam kelią ir visų džiaugsmui nuo šiol einam jo pakraščiu. Daug greičiau nei vakar pavargę, vis dažniau stojam pakelėje, „siurprizų“ atsargos greitai senka. Pagaliau pasiekiam vadų planuotą vietą pietums – apleistą aviacijos, ar kažko kito, bazę. Ilgai dar einam didelėmis aikštelėmis, kol prieiname senus garažus ir, žinoma, įsitaisome pakalnėje prieš juos.

Susėdam ratu, prieš mūsų akis vieno iš garažų numeris – septyni. Ištraukę iš kuprinių sumuštinius ir visas likusias maisto atsargas šnekučiuojamės ir valgom. Ilgai netrukus ant mūsų „stalo“ nebelieka nei vieno maisto kąsnelio, bet keltis neskubam, dar gulim ant pievelės ir ilsimės. Vadai papasakoja apie tradicinį žygio žaidimą – „killerį“. Aistė išdalina mums visiems po lapelį su žmogaus iš mūsų būrio vardu. Ant maniškio parašyta „Musneckis“ (taip pat vieno iš exų pavardė). Žaidimo esmė tokia – tą žmogų, kurį išsitraukei, turi niekam nematant pabučiuoti į kurią nors veido dalį – „nukillinti“. Tuomet jis iš žaidimo iškrenta, o tu gauni jo ištrauktą žmogų. Tačiau ir pats turi labai saugotis ir niekada nebūti vienas, nes tave „nukillinti“ tyko kažkas kitas. Viską išsiaiškinę kylam žygiuoti vėl. Dabar dar įdomiau ir linksmiau. Kartas nuo karto vis išgirstam ką nors iš atsilikusių sušunkant, o atsisukę pamatom, kad kątik iš žaidimo iškrito vienas iš žygeivių. Dabar ėjimas jau neprailgsta, susipažįstu su visais mūsų būrio žmonėm – čia nemažai mano bendraamžių naujokų. Vakarėjant jau priprantu prie kojų, nugaros ir pečių skausmų, ir net nepajuntu, kaip prieinam stovyklavietę. Jau? Žinoma, jau sutemę, bet palapinei vietą renku daug atidžiau. Šį kartą geltonasis būstas mūsų ilgai nekankina, ir netrukę nė 15 minučių, jau turime vietą nakvynei. Vos tik susidėję daiktus į palapinę, bėgam prie jau užkurto laužo šildytis, džiovinti šlapių batų. Netrukus į mūsų stovyklavietę ateina dar du žygeivių būriai, todėl antroje laužavietėje taip pat jau rusena ugnis. Vakarienė – žirniai ir šoninė – tikrai nėra mano mėgstamiausias patiekalas, tačiau alkis nugali, ir dedu savo dubenėlį prie visų kitų. Sėdėdama prie laužo prisimenu, kad pamiršau kuprinėj šaukštą, todėl einu atgal į palapinę jo pasiimti. Bet man nespėjus atsegti „durų“ kažkas pribėga iš šono ir pabučiuoja į žandą. Pradedu šaukt, bet jau per vėlu, šviečiu užpuolėjui į veidą – juk tai Rytis, naujokas iš A klasės! Abu juokiamės, ir man tenka atiduoti Ryčiui savo lapelį su užrašu „Musneckis“, aš iš žaidimo iškritau. Prie laužo neužilgo pradeda skambėti daina, vėliau visi ima godžiai valgyti. Jaučiuosi labai pavargus, su draugėm grįžtam į palapinę, apsirengiam šilčiausius rūbus ir krentam miegoti. Šį kartą aš jau nesirūpinu, kad į palapinę netilpsim, kaip bus – taip. Per kelias minutes užmiegu saldžiu miegu, tačiau vidury nakties prabundu. Apsidairau palapinėje ir suprantu, kad kažko trūksta – kur Gabrielė??? Žadinu Austėją, sakau, kad dingo Gabrielė. Sunku pasakyt kodėl, bet mes labai išsigąstam ir keliamės iš patalų, einam ieškot draugės. Apvaikščiojam miško takelius aplink, visą stovyklavietę, kol galų gale šauna mintis patikrinti klasiokių palapinę. Atsegu ją ir netrukus Austėjai tyliai sakau: „šešios kojos, einam miegot“. Grįžtam į palapinę, dar pasijuokiam iš savęs, atsikelia Vycka. Palapinėje labai šalta, rūbai ir miegmaišis negelbėja, todėl pasiskundžiu, kad man šalta. Austėjai – irgi. Išgirstam pro miegus Vyckos žodžius: „tai darom koldūną…“ Visa stovyklavietė nuskamba nuo mūsų juoko, ir dar ilgai skamba, kol Vyatutas mums aiškina, kas tai yra: „kažkas turi būti mėsa – centre, o aplink susispaudę kiti žmonės, ir taip būna šilčiau“. Koldūno metodo, deja, pritaikyti nedrįstam, tačiau jau kur kas patogiau sugulę vėl užmiegam.

Pramerkiu akis, ieškau po pagalve – megztiniu telefono. Laikrodis rodo apie pusę dešimt. Kaip ir tikėjausi prie jau degančio laužo pamatau didžiąją dalį žygeivių. Mūsų stovyklavietėje gal trys atskiros grupelės, todėl turime labai daug vieni kitiems papasakoti. Šį rytą vadai leidžia ilgiau pasėdėti prie laužo, mat jie turi traukinių išvykimo grafiką ir mūsiškis išvažiuoja dar negreitai. Visi pasidaliname į dvi grupes – tie kuriems reikia grįžti anksčiau, ir tie, kurie niekur neskuba. Aš, pasiilgusi namų ir šilto dušo, prisijungiu prie anksčiau išvykstančių. Austėja, Gabrielė, Vycka – irgi. Greitai susipakuojam palapinę, susirenkam šiukšles ir atsisveikinam su likusiais žygeiviais žodžiais „susitiksim mokykloj“:) Einam vėl su Vycka, valgom cukraus kubelius, kuriuos jis gavo nešti. Dalinamės jais su kitais žygeiviais, todėl cukraus pakelis greitai tirpsta. Jau niekas nebeturi siurprizų, todėl tiesiog einam pavargę ir šnekame apie patirtus nuotykius. Neilgai paėję mišku prieinam geležinkelio bėgius ir toliau mūsų kelias aiškus – palei geležinkelio bėgius tiesiai į stotį.

Matau toli priekyje žmonių būrelį ir jau aišku, kad tai taip pat žygeiviai. Sustojusius pailsėti mus pralenkia dar vienas būrelis. Visi kupini įspūdžių ir neužtenka laiko papasakoti vieni kitiems savo nuotykių.

Tik jau atėję iki traukinių stoties ramiai sėdim ir dalinamės saldumynų likučiais bei žygio istorijomis. Pagaliau atvažiavus traukiniui, sulipam į jį, tačiau šį kartą man jau nesvarbūs aplinkinių žvilgsniai. Dabar žmonės stengiasi būti kuo toliau nuo mūsų – purvinų, žemėtų, persismelkusių laužo kvapo. Prie kažkieno kuprinės prikabinti šlapi iš purvini sportbačiai makaluojasi priešais išsipusčiusios merginos nosį.

Kelionė praeina greitai, kalbantis, aš rodau visiems savo „muiline“ padarytas nuotraukas. Pagaliau išlipę iš traukinio Kaune, niekur neišsiskirstom. Susikibę už rankų dainuojame dar vieną dainą: „Ciku caku ciku caku hei hei hei, kumpis dešra, kumpis dešra, lašiniai, mūsų dainos skamba – pabučiuok į bambą!“ Niekam nerūpi aplinkinių žvilgsniai ir su šypsenom išsiskirstom kas kur. Mums su Vycka važiuot į tą pačią pusę, todėl kartu einam į stotelę ir įlipam į tą patį autobusą. Žmonės, važiuojantys kartu, stengiasi stovėti kuo toliau nuo mūsų… Atsisveikinu su Vycka,  kuris išlipa anksčiau ir, sulaukusi savo stotelės, išlipu iš autobuso su šypsena ir grįžtu namo, kur išsipildo mano trijų dienų svajonė – šiltas dušas ir minkšta švari lova.

Kitą dieną visi, atlaikę žygį, nesusirgę, šypsomės vieni kitiems ir juokiamės iš trijų dienų nuotykio:). Dabar į mokyklą ateiti daug smagiau, nes pažįstu daug daugiau žmonių, nei prieš tai:). Dar dabar kartais mūsų lūpose skamba prisiminimai iš žygio, žodis „koldūnas“ susilaukė netikėto visuotinio pasisekimo, o garsųjį septynetą nuo garažo, prie kurio tada pietavom, galim pamatyt 3A klasėje ant spintos.

Ir visada su nekantrumu laukiam pavasario, ar kitų metų. KIEKVIENAS ŽYGIS VIS GERESNIS, o šis buvo mano pirmasis. Dabar jau ruošiamės ir kalbam apie artėjantį nulių žygį su džiaugsmu ir šypsenom. Jis bus mano penktas žygis su KTU Gimnazija:))

— snaigė